kūkauti

kū́kauti, -auja, -avo intr. 1. šūkauti, rėkauti: Nekū́kauk lyg girio[je], gerklę paleidęs Jrb. Kū́kauja lyg vilkai Mrj. Tie šaukolai per naktis kū́kauja ir neduoda miegoti Mrj. Nekūkauk, čia tau ne miškas Plk. Kai tik ima kū́kaut ant tų žąsų, tai jos visos ir pleška namo Gs. Tai matytų mergužėlė piemenėlius išgenančius, artojėlius kūkaujančius BsO164. | Rodos, kad kū́kauja (ūkia) – tai jau traukinys atėjo Mrj. 2. R317, MŽ424, KII169 ūbauti (apie pelėdą). 3. kukuoti: Motinėle mano, širdužėle mano, kū•kau[ja] girioj gegužėlė. Kas ją išmokino? Niem29. Da ne gegulės kūkavo, da ne raibosios kūkavo – močia dukrelę barė TDrIV7(Kls). \ kūkauti; pakūkauti